Praeitis: 1514 – 1853 m.
1514 m.
Ankstyviausios žinios apie šias teritorijas siekia XVI a. pradžią, kai žemė priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Karalius Žygimantas III žemes skyrė valdyti Janui Barthosikovičiui.
1614 m.
Teritoriją, kurioje šiandien stovi Kaimelio dvaras, Karaliaus duota privilegija, valdė Krišpinai-Kiršenšteinai. Krišpinai-Kiršenšteinai, kilę iš Prūsijos kunigaikštystės, į LDK atvyko XVI a. 7-ame dešimtmetyje. Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė pilietybę, bajorystę, prisiekus ištikimybę valstybei. Remiami Vilniaus kašteliono ir Žemaičių seniūno Jono Chodkevičiaus, gavo išskirtines teises medienos ir miško produktų gamybai ir jų realizavimui Prūsijoje bei tapo vienais stipriausių miško verslininkų Lietuvoje.
1638 m.
Karaliaus duotu leidimu (konsensusu) teritoriją valdo kunigaikštienė Kotryna Sanguškaitė Krišpinienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo raštininkienė.
1648 m.
Teritoriją valdo tie patys savininkai, LDK iždininkas ir raštininkas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (lenk. Hieronim Kryszpin-Kierszteyszten) su žmona Ana Mlockaite (lenk. Anna Mlozdka), jie susilaukė dešimties vaikų, penkių sūnų ir penkių dukrų:
1680 m.
Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas 1680-04-12 sudarytu ir 1681-08-06 Kaune patvirtintu dokumentu valdytus dvarus išdalino penkiems sūnums. Kiduliai-Kaimelis, Blagoslavenstvas (Plokščiai) ir Vysokiai, atiteko Jonui Jeronimui, Žemaičių vyskupui. 1674 m. jis studijavo Krokuvos universitete, o 1677 m. užsirašė į Padujos universitetą (dabartinėje Italijoje). 1678 m. įšventintas į kunigus, o 1687 m. gavo dvasinio Lietuvos referendoriaus vardą. 1695 m. balandžio 14 d. karalius Jonas III atidavė jam Žemaičių vyskupo vietą. Popiežiaus patvirtinimas buvo gautas tų pačių metų rugsėjo 19 d., o jau gruodžio mėnesį jis pradėjo vadovauti Varnių katedrai. Vyskupas aktyviai dalyvavo to meto politikoje. 1689 m. būdamas Lietuvos referendoriumi, tęsdamas tėvo tradiciją šias teritorijas vieneriems metams išnuomojo Žemaičių vyskupui Kazimierui Pacui (Žemaičių kapitulos dokumentų sąrašas liudija, jog jo tėvas Jeronimas Krišpinas šias teritorijas buvo įkeitęs Žemaičių kapitulai nuo 1659 m.).
1708 m.
Kovo 19 d., Žemaičių vyskupas Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas, iš tėvo paveldėtas ir paties įsigytas valdas, dovanojo sūnėnui Kazimierui Pranciškui, Plungės seniūnui ir LDK karo pulkininkui, brolio Martyno Mykolo sūnui. Tais pačiais metais sūnėnas Kazimieras Pranciškus sudaro testamentą, kuriuo savo turtą, gautą iš dėdės Jono Jeronimo, užrašė savo broliui Jurgiui.
Po brolio Kazimiero mirties, vieninteliu Krišpinų turtų valdytoju tapo Jurgis Jeronimas, Žemaitijos kaštelionas. Jis buvo susituokęs su Ana Chreptovičiūte, su ja vaikų neturėjo
1730 m.
Sudaromas ir kitų metų sausio 4 d., patvirtintas dokumentas, kuriuo Jurgio Jeronimo Krišpino-Kiršenšteino turtas užrašomas jauniausiai netekėjusiai sesei Teresei, Trakų kaštelionaitei. Jai užrašyti mūriniai rūmai, dvaro pastatai, malūnas, daržai ir daug kilnojamojo turto.
1753 m.
Teresė Krišpinaitė-Kiršenšteinaitė, paskutinė Krišpinų turto paveldėtoja, 1753 m. sausio 1 d. surašytu testamentu turtą užrašo Šmeltinsko senūnaitės, savo globotinės Teresės Tyzenhauzaitės, Benedikto Tyzenhauzo dukters naudai. O pastaroji, ištekėdama už Lietuvos kariuomenės generolo Antano Kazimiero Tiškevičiaus, savo turtą 1754 m. vasario 16 d. aktu dovanojo vyrui. Taip Krišpinų turtas per Tyzenhauzus atiteko Tiškevičiams.
1765 m.
Gegužės 25 d. įvykdoma pardavimo sutartis, kurios metu Antantas Kazimieras Tiškevičius šias teritorijas, Kidulius, Blagoslaventstvą (Plokščius) ir Visokius pardavė broliams Kazimierui, Benediktui ir Karoliui Karpiams už 230 000 auksinių. Iš Tėvo Benedikto Karpio šias teritorijas paveldėjo Teresė Karpytė-Potockienė.
1787 m.
Kaimelio dvaras atsiskiria nuo Kidulių dvaro.
Varšuvos, Senųjų aktų archyve (AGAD) yra saugomas gana ankstyvas 1787 m. Kidulių girininkijos dvarų, priklausančių Ignotui Potockiui ribų atskyrimas. Atskyrimas vyko tarp Kaimelio ir Kidulių dvarų. Dokumente rašoma, kad Kaimelio dvaras „dziedziczny“ (paveldėtas). Plane pažymėta Kaimelio karčiama, stovinti prie kelio iš Kidulių, būtent per jos vidurį ėjo pasidalinimo riba. Kaimelio dvarvietėje kur kas didesnis gyvenamasis namas nei Kidulių dvarvietėjė, pažymėtas iki dabar egzistuojantis griovys, tiltelis per jį. Už griovio – mūrinė, XVIII a. statyta koplyčia, kryžiaus formos, orientuota šiaurė-pietūs (dabartinė bažnyčia orientuota rytai-vakarai).
1795 m.
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, 1797 m. Užnemunė atiteko Prūsijai.
1808 m.
Nustatyta riba Nemuno upe tarp carinės Rusijos ir Varšuvos kunigaikštystės. Visos šios teritorijos tampa Varšuvos kunigaikštystės dalimi. Žemėlapyje, tarp palei Nemuną išsidėsčiusių gyvenviečių, dvarų, pažymėtas ir Kaimelis. Kaimelio vietovė tankiau užstatyta ir didesnė nei Kidulių.
1828 m.
Išlikusiame 1828 m. Kaimelio dvaro inventoriuje, aprašyti apleisti ir apgriuvę Kaimelio dvaro rūmai, statyti XVII a. Remiantis aprašymu jie buvo didesni nei dabartinis Kaimelio dvaro rūmas. Visi pirmo aukšto kambariai turėjo metalines grotas, o antrame aukšte prabangiausios rūmų patalpos, puošnios grindys ir lubos, spalvoti kokliniai pečiai su herbais, dažytos durys puoštos drožinėtomis figūromis ir herbais. Šiandien puikiai išlikę šio dvaro rūsiai, kurie aprašyti ir 1828 m dokumente. To meto dvaras, raudonų plytų, stovintis ant kalno ir dviejų aukštų, priminė pilį.
1843 m.
Dvaro teritoriją Benediktas Tiškevičius 3 metams išnuomoja nuo netoliese esančių Šilgalių kaimo (prie Šešupės) kilusiam ūkininkui Simonui Povilaičiui.
1853 m.
Dvaro istorijai svarbus įvykis, 1853 m. rugsėjo 16 d., pirkimo-pardavimo sutartimi Kaimelio dvaras pereina Simono Povilaičio nuosavybėn.